Iš perskaitytos knygos...

"Vaikai nėra spalvinimo knygutės. Negali jų nuspalvinti savo mėgstamomis spalvomis."

                          K.Hosseini "Bėgantis paskui aitvarą"

 


"...vagystė yra viena iš nedovanotinų nuodėmių, visų nuodėmių bendrasis vardiklis. Kai nužudai žmogų, tu pavagi gyvybę. Tu pavagi jo žmonos teisę į vyrą, atimi iš vaikų tėvą. Kai pameluoji, tu pavagi kažkieno teisę į teisybę. Kai sukčiauji, pavagi teisę į dorumą."

                        K.Hosseini "Bėgantis paskui aitvarą"


  "Bet kokia materija gali būti veikiama tik iki tam tikros ribos, kurios peržengti neįmanoma: vanduo - iki virimo temperatūros, metalai - iki lydymosi temperatūros kritinio taško, šiam nenuginčijamam dėsniui paklūsta ir sielos elementai. Kai džiaugsmas pasiekia aukščiausią laipsnį, mažų papildomų džiaugsmų nebepajusi, lygiai taip pat bus ir apėmus širdgėlai, nusivylimui, sielvartui, pasibjaurėjimui, baimei. Jei sielos indas pilnas, į jį nebeįlašinsi nė vieno papildomo jausmų lašelio."

                             S.Zweig "Permainų svaigulys"   (psl.148)


   "Įsivaizduok, kad gyvenimas - tai žaidimas, kuriame tu žongliruoji penkiais kamuoliukais. Tie kamuoliukai - tai darbas, šeima, sveikata, draugai ir principai. Tu neleidi nė vienam iš jų nukristi. Bet vieną gražią dieną pagaliau supranti, kad darbas - kaip guminis kamuoliukas. Jei leisi jam nukristi - jis atšoks. Kiti keturi kamuoliukai - šeima, sveikata, draugai ir principai - stikliniai. Jei leisi nukristi nors vienam iš jų, jis bus nebepataisomai sugadintas, įskeltas, o gal net ir sudaužytas. Tik iš tiesų supratus pamokymą apie penkis kamuoliukus, gyvenime atsiras šiokia tokia pusiausvyra."

 

                               J.Patterson "Siuzanos dienoraštis Nikolui" ( psl. 27)


"Niekas tiek nepasitarnavo žmogui, niekas neiškėlė taip aukštai jo dvasios ir niekas tiek nekentėjo kartu su žmogumi kaip knyga. Prieš ją nublanksta visi pasaulio stebuklai, ji - visų mokslo ir technikos laimėjimų lopšys, visų mūsų dvasinių galių motina. Kada nors knygos atėjimas pas žmogų bus prilygintas dieviškosios ugnies pagrobimui - nes kuo mes ginamės nuo tamsos ir smurto žvėrių, jei ne knyga, kuo šildom sugrubusią sielą, kieno, jei ne knygos, šviesa mus vedė ir veda pasaulio ir mūsų pačių širdies labirintais? Keista, kad ligi šiol mes dar nepastatėm paminklo jai. O gal visa, ką sukūrė, padarė, pasiekė žmogus, ir yra ne kas kita, kaip visuotinis, gyvas, be paliovos visur ir visų kuriamas paminklas knygai?"

            

                                Just.Marcinkevičius "Dienoraštis be datų"


"Lengviau skelbti dešimt dievo įsakymų, negu jų laikytis. Užtat pasauly tiek daug pamokslaujančių ir tiek mažai pagal tuos pamokslus gyvenančių, tiek daug aukas imančių ir tiek mažai aukojančių, tiek daug besimeldžiančių ir tiek mažai tikinčių. Begalinė žodžio devalvacija".

 

                              Just.Marcinkevičius "Dienoraštis be datų"


   „Gyvenimai – mirusiųjų gyvenimai – man tėra tik pomėgis. Iš tikrųjų aš dirbu knygyne. Mano darbas – ne pardavinėti knygas (tuo užsiima tėtis), o jomis rūpintis. Kur buvusi, kur nebuvusi, vis pasiimu kokią knygą iš lentynos, perskaitau puslapį, kitą. Šiaip ar taip, skaityti knygą – irgi reiškia ja rūpintis. Nors ir ne tiek senos, kad būtų vertingos vien dėl savo amžiaus, nors ir ne tiek svarbios, kad jas medžiotų kolekcininkai, mano globotinės man brangios, tai kas, kad atsivertus dažniausiai paaiškėja, jog iš vidaus jos tokios pat nuobodžios kaip ir iš išorės. Tačiau, kad ir koks banalus būtų turinys, aš visuomet aptinku ką nors, kas mane sujaudina. Juk kažkas, nūnai jau seniai velionis, kadaise manė, jog šitie žodžiai pakankamai reikšmingi, kad juos vertėtų užrašyti.

Kai numiršta, žmonės išnyksta. Prapuola jų balsas, jų juokas, kvapo šiluma. Suyra kūnas. Ilgainiui sutrūnija netgi kaulai. Išsisklaido visi gyvi prisiminimai apie juos. Tai drauge ir šiurpu, ir visiškai natūralu. Tačiau šitame visuotiniame nykimo procese pasitaiko ir išimčių. Tasai, kurs parašo knygą, per ją egzistuoja toliau. Ir jį mes atrandame iš naujo. Galime atgaivinti jo būdą, balso tembrą bei intonacijas, nuotaikas. Per parašytą žodį jis gali tave supykdyti ar pradžiuginti. Gali paguosti. Gali sugluminti. Netgi tave pakeisti. Taip, jis visa tai gali, net ir būdamas miręs. Panašiai kaip gintare sustingęs vabzdys, kaip lavonas, įšalęs į ledą, tas kas, paklusdamas gamtos dėsniams, turėtų išnykti, stebuklingai išlieka rašalu išmargintame popieriaus lape. Tatai tarsi kokia magija.

Kaip kiti prižiūri mirusiųjų kapus, taip aš prižiūriu knygas. Šluostau nuo jų dulkes, šį tą sutaisau, kas būna suirę, rūpinuosi, kad visos būtų geros būklės ir tvarkingai sudėtos. Ir dar kiekvieną mielą dieną atsiverčiu kokį tomelį ar du, perskaitau kelias eilutes ar kelis puslapius, leidžiu užmirštų mirusiųjų balsams suaidėti mano galvoje. Kažin, ar jie, tie kada mirę rašytojai, jaučia, kai kas nors skaito jų knygas? Galbūt jų sielą suvirpina lengvesnis nei plunksnos prisilietimas, kai skaitančiojo mintys susilieja su jų užrašytomis mintimis? Nuoširdžiai tikiuosi, kad taip ir yra. Tikriausiai miręs jautiesi be galo vienišas.“

 

                                   Diane Setterfield „Tryliktoji pasaka“ (iš 28 psl.)